Minint 80-asias žydų holokausto aukų atminimo metines, Paulė Kuzmickienė Seime inicijavo valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus parengtos parodos „Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį“ ekspoziciją.
Stenduose pasakojamos istorijos apie 105 įvairių profesijų, amžiaus ir išsilavinimo žmones, kurie gelbėjo žydus įvairiuose Lietuvos miestuose, miesteliuose ir kaimuose. Visas šias, o iš viso 915 Pasaulio tautų teisuolių ir valstybės apdovanotų 1600 istorijas, surinko Danutė Selčinskaja, nuostabiai darbšti Vilniaus Gaono žydų muziejaus darbuotoja.
Savo istorija apie močiutę pasidalino Liudvika Pociūnienė, kurią pasakoja ir parodos stendas. 1944 m. Stefanija Ladigienė, garsi visuomenės veikėja, rizikuodama savo ir vaikų saugumu ir gyvybėmis, priglaudė savo namuose žydaitę Ireną Veisaitę.
Savo istoriją papasakojo ir Miša Jakobas. Ilgamečio Vilniaus Šolomo Alechemo gimnazijos direktoriaus, Mišos Jakobo tėvai ir kiti giminaičiai nukentėjo nuo abiejų totalitarinių režimų – tiek sovietų, tiek nacių. Išliko gyvi dėka Mišos mamą priglaudusio kunigo Jurgio Galdiko.
Dalinamės Mišos Jakobo kalba.
Gerbiami Seimo nariai, ponios ir ponai,
Esu čia ne tam, kad pykčiau, kaltinčiau ar smerkčiau, o tam, kad padėkočiau už dovanotą gyvenimą, stoviu tam, kad ištarčiau „amžina garbė didvyriams už didelę širdį, už išgelbėtą Pasaulį, beribį žmoniškumą ir meilę žmogui“. Ačiū, kad pakvietėt tam, kad galėčiau ištarti „Nusišypsok jiems Viešpatie!”
Šiandien reikėtų kalbėti apie karo baisumus pirmosiomis dienomis, apie tai, kad buvo žmonių kurie savo dvasines vertybes iškeitė į brutalumą, žiaurumą, į šautuvo buožę. Jie vietoj to, kad laistytų vasaros darželio gėles, laistė nekaltų žmonių kraują, jiems žmonių skausmas ir ašaros buvo cento vertės. Bet, anot Irenos Veisaitės, „Atleisti, ypač praėjus tam tikram laikui ir kurti ateitį, yra gyvųjų priedermė. Svarbu nepasiduoti keršto troškimui. Šiandien apie tuos, kurie tą juodą naktį atidarė duris tam, kad gyventų mano mama žydaitė Fruma – Sara, merginai su juodais plaukais ir mėlynom akim.
Šiandien apie tuos, kurie bulvių maišuose nešė Lietuvos vaikus ir juos gaivino, tam, kad pamatytų šviesą, kad ateity galėtų mylėti gyvenimą. O kaip norėčiau sugrįžti į vaikystę, paimti savo sesučių putlias rankytes ir nunešti pas kunigą Jurgį Galdiką, pas mūsų dėdę, senelį. Kaip norėčiau prisiglausti prie jo sutanos, kad paglostytų man galvą ir padėkoti jam už mūsų mamą. O kaip norėčiau jam padovanoti sulankstytą baltą popierinę gervę vilties, taurumo, gerumo simbolį, deja, nebesuspėjau, per ilgai ieškojau. Bet užtat teko pažinti Juliją ir Praną Gadeikius iš Platelių. Prašom prieiti arčiau prie šių žmonių nuotraukų- kokie gražūs žmonės, kokios geros akys, kokie taurūs ir išpuoselėti veidai. Kaip norėčiau atsiklaupti prieš juos ir tarti nuoširdų ačiū.
Mielieji, tuoj neužilgo eisiu mokyti jaunus vadovus išminties ir kaip mylėti žmogų. Tikrai šiandien nekalbėsiu apie strateginius planus, vizijas ir misijas yra viena vizija ir misija, mylėti savo Tėvynę ir gerbti jos istorinę atmintį. Mokysiu tolerancijos ir pakantumo.
Patikėkit, kad parašyčiau šią emocingą kalbą nemiegojau keletą naktų, mintyse šlifavau kiekvieną žodį, tekinau ir dėliojau kiekvieną sakinį. Todėl neleiskime šios mano kalbos socialiniuose tinkluose apipilti purvu. Neleiskim, kad kažkas dar svajotų užkurti Aušvico pečius arba žaliuosius mūsų Lietuvos miškus, prarasti masinius kapus. Privalome atminti, ką yra pasakę Prezidentas Rolandas Reiganas „Kiekvienas žmogus, kiekviena gyvybė yra brangi, nes turi tikslą“.
Džojos Barysaitės nuotraukos