Pasimatymai su lapteviečiais Rumšiškėse ir Kauno IX forto muziejaus renginyje. Prisiminimai apie vieną baisiausių mūsų išgyvenimų. 1941 m. Gražų birželio mėnesį, jau metus mūsų valstybę okupavęs priešas iš Rytų nusprendė imtis dar neregėto mąsto ir žiaurumo veiksmų. Planas iš tiesų buvo nežmoniškas – nuspręsta masiniu būdu atsikratyti didelės dalies Lietuvos gyventojų. Mokytojų, policininkų, karininkų, ūkininkų, pardavėjų – visų, kas galėjo ištarti bent menkiausią žodį prieš okupantą.
Pažadinti rytais, sugrūsti į gyvulinius vagonus, atskirti nuo savo šeimos, jie buvo nuvežti į tolimiausias Sibiro vietas. Daugelis negrįžo, nes tikslas buvo išnaudoti ir sunaikinti.
Apie tai jautriai pasakoja šalia Kauno IX forto muziejaus obelų sode įkurta fotografijų paroda apie ištremtas šeimas. Fotografijose greta ištremtų šeimos narių vyro, tėvo, sūnaus – atminties siluetas su 1941 m. birželio 14 d. atskirto nuo šeimos ir išvežto į lagerį Lietuvos karininko Alfonso Kazlausko eilėmis. Tremtį išgyvenusieji yra viena stipriausių Lietuvos kartų.
Nepaisant visų prieš juos įvykdytų nusikaltimų, kankinimų ir bandymų užgniaužti jų laisvės troškimą, jie visada tyliai kovojo. Niekada nepasidavė. Išsaugojo Viltį. Tikimės, daugiau niekada. Dabar jau mūsų rūpestis. Nepamiršti, saugoti, jei reiks – apginti.
